Katalikų bažnyčia
Viduramžių Bažnyčios istorijos laikotarpis yra vienas tamsiausių, nes šiuo metu ji pateko pasaulietinės valdžios įtakon. Karolio Didžiojo pastangomis religinis žmonijos gyvenimas buvo labai išaukštintas. Bet tamsiausiais feodalizmo laikais dvasininkai, pamiršę savo kilnų pašaukimą, visą dėmesį nukreipė į politinius ir materialinius reikalus. Bažnyčios gyvenime išnyko drausmė ir susiklausymas, įsigalėjo blogi papročiai. Žmonės buvo įsitikinę, kad gimė jau nusidėję ir visą savo gyvenimą jie turi atgailauti. Įdomiausia buvo tai, kad savo nuodėmes jie galėjo išpirkti, tiesiogine šio žodžio prasme! Nupirkę indulgenciją – dokumentą, išperkanti nuodėmes – žmonės galėjo kvėpuoti laisviau – jie jau nebe nusidėjėliai.
Šioje skiltyje Jūs rasite informacijos apie įžymius žmones ir jų veiklą, svarbius įvykius ir sąvokų, susijusių su Katalikų bažnyčia aprašymų.
Bažnyčios įtaka visuomenei
Bažnyčios įtaka miestams
Miestuose ir kaimo gyvenvietėse buvo statomos bažnyčios ir koplyčios, kū- rėsi vienuolynai, kurie tapdavo reguliarių susirinkimų vieta ir švietimo centrais. Žmonių pasaulietinį gyvenimą Bažnyčia kreipė tam tikra linkme: „Bažnyčių varpai reguliavo visą gyvenimo ritmą – ir švenčių, ir viso žmogaus eg
zistavimo nuo krikšto iki laidotuvių kapinėse prie bažnyčios “. Vyskupas pagal kanonų teisės reikalavimus, pasilikęs mieste, dažniausiai prisiimdavo atsakomybę už miesto valdymą. Didesniuose miestuose Bažnyčia kurdavo administracijos centrus – vyskupų, o centriniuose regionų miestuose – arkivyskupų namus, pavaldžius popiežiaus jurisdikcijai. Plečiantis miestams, kiekvienas jo kvartalas turėjo savo bažnyčią su tiksliai apibrėžtomis parapijos ribomis. Kaime tokios parapijos atitikdavo senjoro valdų ribas. Parapijos tvirtino miesto bendrijas ir kaimo bendruomenes. Jos turėjo savo globėjus šventuosius ir vidines taisykles, privalomas jos nariams.
XI a. miestų gyvenimui atgijus, daugelį parapijų tvirtai kontroliavo vyskupai, politinę jurisdikciją laikę savo bažnytinio paveldo dalimi.
Riteriai
Menai
To meto menas buvo suvokžiamas kaip praktinio proto galia, todėl menininku galėjo būti bet kuris amatininkas, mokytojas, poetas, tačiau, priklausomai nuo kūrybos specifikos, jis buvo skirtingai vertinamas. Vieni menininkai kūrė pažindami ir kontempliuodami idėjas, kiti savo meninius gabumus atskleidė sunkiu rankų darbu. Pagal tai menai buvo skirstomi į laisvuosius ir servilinius (amatininkiškuosius). Pastarieji menai priklausė žemesniam rangui, nes jų atlikėjai buvo amatininkai, kurie užsidirbo pragyvenimą rankų darbu. Todėl jie nepriklausė aukštesniam luomui. Vadinasi, serviliniai menai dėl rankų darbo ir materialios jų raiškos buvo nuvertinti, o laisvieji menai – poetika, gramatika ir retorika – pakelti į aukštesnį rangą.
Glaudus Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas formavo požiūrį į meną ir mokslą, skatino intelektualaus elito at- siradimą. Bažnyčia ypač pabrėžė religinio meno ugdomąjį vaidmenį, padedantį tikinčiajam kilti link dieviškos būties.
Menams vis populiarėjant bažnyčia pradėjo skirti daug dėmesio menininkų kūriniams. Visi meno kūriniai buvo kruopščiai įvertinami inkvizicijos, jei kūrianiuose inkvizitoriai atrasdavo kažkokių nukrypimų, menininkas galėjo būti lengvai nusiųstas į Šventojo teismo rankas. Inkvizicija gerokai suvaržydavo menininkus.
Įžymūs žmonės. Jų veikla
Benediktas Nursietis(apie 480 – 543 m.) – benediktinų ordino įkūrėjas, sukūrė vakarietiško vienuolyno modelį, kurio įtaka buvo jaučiama visose Vakarų Europos vienuolijose iki pat ankstyvųjų viduramžių pabaigos. Pagal jo regulą vienuoliai privalėjo gyventi vienuolyne, būti skaistūs ir neturtingi, paklusti abatui, svarbiausia – melstis ir dirbti.
Kliuni reforma (1059 m.) – katalikų bažnyčios pertvarkymai. Reformų centras – Kliuni benediktinų vienuolynas (Prancūzija). Tikslas: sustiprinti pasaulietinę ir bažnytinę popiežiaus valdžią. Bažnyčia tapo centralizuota, ekonomiškai ir politiškai stipri institucija, popiežių pradėjo rinkti nepriklausoma kardinolų kolegija, bažnytinės investitūros skyrimas perėjo popiežiaus žinion; buvo įvestas griežtas celibatas; sukurta ir įgyvendinta teokratinė teorija: bažnytinė valdžia yra aukštesnė už pasaulietinę, todėl kiekvienas pasaulietinis valdovas turi paklusti popiežiui.
Grigalius VII (1020-1085 m.) – popiežius, katalikų bažnyčios reformatorius. Rėmė Kliuni reformą, stiprino bažnytinės valdžios nepriklausomybę nuo pasaulietinės, įvykdė svarbias reformas, padėjusias centralizuoti Katalikų bažnyčią: įteisino celibatą, panaikino pasaulietinę investitūrą, prieštaravo simonijai – bažnytinių pareigų pirkimui ir pardavimui. Su Henriku IV kovojo dėl investitūros (dvasininkų skyrimo). Paskelbtas šventuoju.
Henrikas IV (1050 – 1106 m.) – Vokietijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius. Kovojo su nepaklusniais vasalais pradėjo ginčą dėl investitūros (1075-1122 m.) su popiežiumi, tačiau šis Henriką IV ekskomunikavo. Kanosoje apsirengęs atgailautojo rūbais meldė atleidimo. Atgavęs savo ankstesnę galią, surengė žygį į Romą, ją užėmė, paskyrė antipopiežių, kuris Henriką IV karūnavo imperatoriumi.
Urbonas II (popiežiavo 1088 – 1099) – popiežius (1078 m. tapo kardinolu, o nuo 1088 m. – popiežiumi), kovojęs su Henriku IV ir jo statytiniu antipopiežiumi Klemensu III, kurį 1094 m. išvijo iš Romos. 1095 m. Klermono mieste (Prancūzija) pasakė kalbą, kuri paskatino apsispręsti tikinčiuosius – tiek vargšus, tiek riterius – dalyvauti pirmajame Kryžiaus žygije į Palestiną.
Sąvokos
Abatas – vienuolyno (abatijos) viršininkas.
Alodas – privati žemės valda
Anatema –didžiausia Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių bausmė – viešas iškilmingas asmens, tikinčiųjų grupės religinės doktrinos pasmerkimas.
Antisemitizmas – neapykanta, priešiškumas žydams. Pirmasis antisemitizmo proveržis įvyko XI a. – žydai buvo persekiojami, žudomi.
Atskyrimas nuo bažnyčios (ekskomunika) – tikinčiojo atskyrimas nuo bažnytinės bendruomenės; griežčiausia Bažnyčios bausmė nusidėjėliui, nenorinčiam paklusti jos valiai.
Autodafė – (portug. Auto da fe, isp. auto de fe, auto de la fe 'tikėjimo aktas') - viešasis inkvizicijos sprendimo vykdymas, ypač paplitęs XV-XVI a. ir iš dalies vėliau Ispanijoje, Portugalijoje ir ispanų kolonijose Amerikoje. Nuteisti atgailauti ir taikytis su bažnyčia buvo vedami į bažnyčią basi su žaliomis žvakėmis rankose, geltonais rūbais (mantela) su įstrižu kryžiumi. Nesusitaikę su bažnyčia buvo atiduodami į pasaulietinės valdžios rankas, kuri juos gyvus arba pasmaugtus geležiniu antkakliu (garota) degino viešoje aikštėje.
Beneficija – žemė ar kitas turtas, laikinai duodamas už karo tarnybą.
Cechai – amatininkų susivienijimas
Ekskomunika – atskyrimas nuo bažnyčios
Erezija – religinė srovė arba nuomonė, prieštaraujanti oficialiam Bažnyčios mokymui, ir todėl jos smerkiama. pirmosios krikščioniškos erezijos atsirado II-III a. Jų padaugėjo krikščionybei tapus valstybine religija.
Feodas – paveldima valda.
Gildijos – pirklių susivienijimai.
Imuninis raštas – raštas, suteikiantis feodalams teisę rinkti mokesčius, vykdyti administracijos ir teismo funkcijas.
Imunitetas – stambių žemvaldžių privilegijos.
Inkvizicija – specialus teismas kovai su eretikais
Investitūra – dvasininkijos skyrimas.
Konkordatas – valstybės sutartis su popiežiumi, nustatanti Katalikų bažnyčios padėtį toje valstybėje.
Liturgija – Romos Katalikų bažnyčios oficialios maldos ir kulto apeigos.
Luomai – gyventojų grupės, turinčios pveldimas, papročių ir įstatymų nustatytas teises, pareigas ir privilegijas.
Misionierius – dvasininkas, skleidžiantis savo tikėjimą kitų religinių įsitikinimų žmonėms.
Majoratas – 1. Teisiškai reglamentuotas valdų paveldėjimo būdas (paplitęs viduramžiais), kai visas žemes ir kitas valdas paveldėdavo vyriausias palikuonis pagal pirmagimystę, o visi jaunesni palikuonys valdų nepaveldėdavo. Nesant gyvų sūnų paveldėdavo kitas artimiausias potencialus paveldėtojas. Šis paveldėjimo būdas teisėje buvo numatytas tam, kad būtų apsaugotas šeimos turtas (ir kartu galia) nuo skaldymo. Majorato teisė stiprino aristokratijos įsigalėjimą visuomenėje.
2. Konkrečios valdos, kurios galėjo būti paveldimos tik visos kartu (majorato būdu). Majoratas neretai būdavo susietas ir su tam tikru aristokrato titulu (barono, vikonto ir pan.), į kurį galėdavo pretenduoti savininkas, jei titulą patvirtindavo karalius ar panašus valdovas.
Majoratai egzistavo daugelyje Europos valstybių (Prancūzija, Anglija, Ispanija, Abiejų Tautų Respublika ir kt.)
Ortodoksas – 1. Žmogus, kuris griežtai laikosi savo tikybos, mokslo ar ideologijos nuostatų, teiginių, principų. Paprastai ortodoksais vadinama Stačiatikių bažnyčia.
2. Tikroji tikyba.
Patriarchas – 1. Aukščiausiojo rango stačiatikių dvasininkas, kurio rezidencija Konstantinopolyje. 2. Protėvis, giminės pradininkas.
Popiežius – Romos vyskupas, apaštalo Petro įpėdinis, Katalikų bažnyčios ir Vatikano valstybės valdovas. Jo sprendimai tikėjimo klausimais negali būti laikomi klaidingais.
Prekariumas – dokumentas, kurį pasirašinėjo žmonės, nesugebėję išlaikyti alodo, jie prašė turtingesnio pagalbos. Žemė jau nebuvo jo privati nuosavybė.
Regula –vienuolių ordinų nuostatai.
Riterių ordinai – karinės-religinės vienuolių organizacijos, turėjusios įstatus, patvirtintus popiežiaus ir suvaidinusios svarbų vaidmenį Kryžiaus žygių metu.
Schizma –bažnyčių atsiskyrimas, religinės bendruomenės skilimas.
Senjorai – stambieji žemvaldžiai.
Simonija – bažnytinių rangų, pareigų, privilegijų ir su jomis susijusių turtų pirkimas bei pardavimas.
Teokratija – valstybės valdymo forma, kurioje aukščiausią valdžią turi dvasininkai.
Teocentrinė pasaulėžiūra – viskas šioje žemėje vyksta Dievo valai.
Teokratinė teorija – bažnytinė valdžia yra aukštesnė už pasaulietinę.
Vasalai – kariniai tarnai, gavusieji žemės.
Vyskupas – krikščionių dvasininkas, turintis aukščiausio laipsnio šventinimus.
Įvykiai
Verdeno sutartis − 843 m. aktas, kuriuo Frankų valstybės imperatoriaus Karolio Didžiojo vaikaičiai Lotaras I, Karolis II Plikagalvis ir Liudvikas II Vokietis pasidalijo Karolio Didžiojo valdas.
Lotarui I liko imperatoriaus titulas; valdyti jis gavo Italiją ir žemių tarp Reino ir Ronos, Karolis II Plikagalvis gavo žemes į vakarus nuo Reino (Vakarų Frankų karalystė), Liudvikas II Vokietis − į rytus nuo Reino (Rytų Frankų karalystė).
Šia sutartimi susidariusios valstybės davė pradžią būsimai Italijai, Prancūzijai, Vokietijai ir maždaug atitiko pradėjusių susidaryti italų, prancūzų ir vokiečių tautų gyvenamą teritoriją.
Verdeno sutarties zhemėlapį galite pamatytičia.
„Ėjimas į Kanosą“ – 1077 m. į Kanosą (Šiaurės Italija) pas popiežių Grigalių VII ėjo atleidimo prašyti Vokietijos karalius Henrikas, toks poelgis buvo skaitomas kaip nusižeminimas. Todėl ši frazė šiais laikais turi savitą reikšmę – politinio veikėjo visapusiškas nusižeminimas ir prašymas atleidimo už padarytas klaidas.
Katalikybė atsirado 1054 m., Krikščionių bažnyčiai suskilus į Rytų ir Vakarų. Jos principus dogmatizavo Nikėjos (325 m.), Konstantinopolio (381 m.), Tridento (1545-1563 m.) bažnyčios susirinkimai. Katalikų bažnyčios galva – popiežius.
Stačiatikių bažnyčia atsirado apie IV a. Bizantijoje. Nuo vakarų bažnyčios ji skyrėsi apeigomis, liturgijos kalba; galutinai atsiskyrė 1054 m. Pirmosios stačiatikių misijos Lietuvoje pasirodė XI a. 1300 m. įsteigta LDK stačiatikių metropolija su centru Naugarduke.
Kryžiaus žygis – popiežiaus Urbono II Klermone (Prancūzija) 1095 m. paskelbtas žygis Šventajai žemei (Jeruzalei) vaduoti iš „netikėlių“. Surengti 8 žygiai – 1096 – 1270 m.
Popiežiaus valstybės atsiradimas (Bažnytinės valstybės įkūrimas).
Nors popiežiai neturėjo karaliaus vardo, bet visokių nelaimių metu, o vėliau ir ramiais laikais, buvo tikrieji Romos valdytojai. Tad Bažnytinės Valstybės įsteigimas buvo tik formalumo atlikimas, iš tikrųjų ji jau buvo savaime įsteigusi. Formalų įsteigimą paskatino šie įvykiai:
Įsigalėję langobardai pradėjo šnairuoti į didelius popiežiaus turtus. Jų karalius (Aistupas), paėmęs Raveną ir ten perkėlęs savo sostą, rengėsi pulti pačią Romą. Popiežius Steponas II tada kreipėsi į Konstantinopolio ciesorių, prašymas pagalbos. Bet šis jos nedavė, nes tuo pat metu jam kilo grėsmė iš musulmonų. Popiežius kreipėsi į Frankų karalių Pipiną, prašydamas gelbėti Romą ir Bažnyčią. Pipinas Šv. Tėvo balsą išgirdo ir, atėjęs su savo kariuomene Italijon, nugalėjo langobardus, o Ravenos egzarchatą atidavė „ Šv. Petrui ir Romos Bažnyčiai “. Konstantinopolio ciesorius pareikalavo šias žemes jam grąžinti, bet Pipinas atsakė : „ Frankai liejo kraują ne dėl Bizantijos reikalų, bet dėl šv. Petro“.
Taip 756 m. formaliai įsteigiama Bažnytinė valstybė.
Viešpataujant Karoliui Didžiajam ( Pipino sūnui ), langobardai su Pipinu padarytos sutarties nesilaikė. Karolis, susirinkęs kariuomenę ir atvykęs Italijon, sumušė langobardus ir jų visas žemes prijungė prie savo valstybės. Bažnyčiai jis grąžino savo tėvo Pipino dovanotą provinciją ir dar pridėjo Pentapolį. Taigi aštuntojo amžiaus pabaigoje Bažnytinės valstybės teritoriją sudarė Ravenos ir Pentapolio provincijos ir žmonių suaukotos žemės Romos apylinkėje.