Inkvizicija
Šiuolaikiniam žmogui kankinimas, kaip prisipažinimo išgavimo būdas, teisminio proceso metu, dažnai asocijuojasi būtent su viduramžių laikotarpiu ir Šventosios inkvizicijos teismu.
Inkvizicija - tai ypatingas teisminis tardymo organas, įsteigtas tėvo Inokentijaus III (Prancūzija) ir veikęs XIII–XIX amžiuje prie katalikų bažnyčios. Pagrindinė šios organizacijos užduotis – kova su eretikais (žmonėmis, nepaklūstančiais bažnytiniams Popiežiaus kanonams), raganomis ir kitaip mąstančiais bei kitų, netradicinių pažiūrų žmonėmis.
Per 600 inkvizicijos egzistavimo metų šimtai tūkstančių žmonių buvo nubausti mirties bausme. Iš jų, žiauriai kankindami, išpešdavo prisipažinimus apie ryšį su velniu. Tarp šių žmonių buvo ir žinomų mokslininkų bei filosofų, tokių, kaip Džordano Bruno, Nikolajus Kopernikas, Janas Gusas, Galileo Galilėjus ir kiti. Deja, jiems teko žiauriai sumokėti už atrastą tiesą.
Viduramžių tardytojų rankose buvo gan veiksmingi „įtikinimo“ metodai. Kankinimams buvo sukurta daug įvairiausių prietaisų bei instrumentų, kurie buvo itin kruopščiai sukonstruoti taip, kad nepažeistų gyvybiškai svarbių organų, o tik sužalotų ir sukeltų agoniją, galėjusią trukti net keletą dienų, kol kankinamas žmogus pats prisipažindavo neva esąs susijęs su velniu arba atsisakydavo savo atradimo.
Inkvizitorius, kuriais būdavo 40 metų vienuoliai-teologai ir religinės bei valstybinės juridinės teisės ekspertai, paskirdavo pats Romos popiežius.
Inkvizicijos atsiradimas
XII amžiuje Katalikų bažnyčiai teko susidurti su sparčiai augančiais opoziciniais religiniais judėjimais Vakarų Europoje. Kovodamas su šiais judėjimais, pontifikatas patikėjo vyskupams pareigą išaiškinti ir teisti eretikus, o po to perduoti juos pasaulietinės valdžios bausmei („vyskupinė inkvizicija“). Pirmą kartą šios taisyklės buvo pritaikytos Albigojos karų metu (1209-1229 ). 1220 metais jas pripažino Vokietijos imperatorius Fridrichas II, o 1226 – Prancūzijos karalius Liudvigas VIII. Nuo 1226-1227 metų aukščiausia bausme už „nusikaltimus prieš tikėjimą“ Vokietijoje ir Italijoje tapo sudeginimas ant laužo. Tačiau „vyskupinė inkvizicija“ nebuvo veiksminga: vyskupai buvo priklausomi nuo pasaulietinės valdžios, o jų pavaldžios teritorijos buvo labai nedidelės, tai leido eretikams lengvai pasislėpti kaimyniniame diotseze. Todėl 1231 metais Grigalijus IX, priskyręs eretikų bylas prie kanono teisės srities, sukūrė pastovų bažnytinės justicijos organą – inkviziciją.
Kitatikių persekiojimai
Viduriniaisiais amžiais bažnyčia ėmėsi spręsti sektų ir kitatikių „problemą“. XII a. pradžioje Bažnyčios Taryba įsakė pasaulietiniams valdovams persekioti kitatikius. 1231 m. Popiežius Grigalius IX išleido įsaką, kuris numatė, kad reikia įkalinti visus eretikus, kol jie įtikės ir išpažins krikščionybę, o užsispyrėlius bausti mirties bausme.Taip pat, popiežiaus manymu, buvo labai naudinga atlikti egzekuciją. Nuo šios pareigos popiežius Grigalius IX atleido vyskupus ir arkivyskupus ir priskyrė juos dominikonų ordinui, bet vis tiek daugelis inkvizitorių buvo iš kitų dvasininkijos ordinų. XIII a. pabaigoje inkvizicija kiekviename regione turėjo nuosavą biurokratinį aparatą, siekiant pagerinti šios funkcijos efektyvumą.
Teismas (inkvizicinis procesas)
Teisėjas ar inkvizitorius galėjo pareikšti kaltinimus bet kam. Kaltinamasis neturėjo teisės gintis teisme ar uždavinėti klausimų kaltintojui. Populiariausia buvo teisti nusikaltėlius, žmones su bloga reputacija, atskirtus nuo bendruomenės bei kitatikius. Kaltinamieji negalėjo turėti advokato, o inkvizicijos teismo nuosprendžiai buvo neapskundžiami. Geriausiu atveju – teismo akivaizdoje, inkvizitoriai apklausdavo porą liudininkų. 1252 m. popiežius Inocentas IV savo bule Ad exstirpanda įteisino kankinimų naudojimą prisipažinimams išgauti.
Prieš pradedant kankynes, žinoma, reikėjo išsiaiškinti, ar iš tiesų įtariamieji yra eretikai arba raganos. Štai keli tam skirti būdai, kuriuos rasite čia. Šie būdai buvo skirti ne tik eretikams bei raganoms išaiškinti, bet ir nusikaltėliams atpažinti.
Inkvizicijos nuosprendis buvo perskaitomas prieš žmonių minią, kaltinamasis paklupdomas ant kelių viena ranka laikydamas Bibliją prieš inkvizitorių. Bausmės kilo iš bažnyčių, piligrimų kelionių, gėdos kryžiaus privalomo nešiojimo nuteistiesiems ir mirties bausmės. Mirties bausmė dažniausiai būdavo sudeginimas ant laužo. Bausmės vykdymas būdavo perduodamas pasaulietinei valdžiai. Iš kaltinamųjų visada buvo konfiskuojamas turtas.
Žmogus, praeityje apkaltintas inkvizicija, bet kuriuo metu galėjo ir vėl būti patrauktas teisminei atsakomybei. Net mirtis nenutraukdavo tyrimo procedūros: jei nuteistasis būdavo pripažintas kaltu jau po mirties, jo pelenai būdavo išimami iš kapo ir sudeginami.
Paroda "Viduramžių kankinimai ir bausmės"
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 8 d. 17 val. atidaroma paroda "Viduramžių bausmės ir kankinimai". Tai privatus Lenkijos kolekcininkui Piotrui Buczkowskiui priklausantis rinkinys. Viduramžių kankinimo prietaisų ekspozicija sukomplektuota XX a. 8-ajame dešimtmetyje "Associazione Ricercatori Storici" narių pastangomis. 1995 m. ji buvo parodyta Lenkijoje, vėliau kitose Europos šalyse. Muziejaus rūsiuose bus eksponuojama daugiau nei 50 objektų, pagal autentiškas graviūras ir aprašymus preciziškai atkurtų eksponatų, kurių prototipai naudoti viduramžių Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje inkvizicijos teismuose. Autentiškų šių žiaurių ir gėdingų kankinimų liudininkų – inkvizicijos įrankių beveik neišliko. Septynis šimtmečius – nuo XI iki XVIII amžiaus užtrukusio raganų gaudymo laikotarpiu šimtai tūkstančių raganų ir raganių buvo žiauriai kankinti ir žuvo laužų liepsnose.