Riterių ordinai
Riterių ordinai– karinės-religinės vienuolių organizacijos, turėjusios įstatus, patvirtintus popiežiaus ir suvaidinusios svarbų vaidmenį Kryžiaus žygių metu.
Kryžiaus karų dalyviams didelė parama buvo riterių ordinas, nes, Palestiną valdant krikščionims, musulmonų persekiojimai nesiliovė. Krikščionys gyveno miestuose, jie [musulmonai] – kaimuose. Musulmonai puldinėjo ne tik keleivius, lankančius šventąsias vietas, bet dažnai apiplėšdavo ir pačius miestus. Nuo užpuldinėjimų apsiginti buvo steigiami riterių ordinai. Jų vienuoliai, be žinomų trijų įžadų, dar pasižadėdavo ginti krikščionis nuo musulmonų ir kovoti su jais. Be minėtųjų pareigų, vienuoliai dar slaugydavo ligonius.kryžiaus karų metu kariška drąsa buvo susijusi su religine dvasia. Todėl tų laikų žmonėms buvo gerai suprantamas vienuolio riterio tipas. Jie buvo skirstomi į:
1) kunigus, turinčius sielų ganymo pareigas,
2) riterius karius,
3) brolius – ligonių slaugytojus.
Pradžioje ordinas buvo monarchui artimų, nusipelniusų riterių grupė. Patekimas į ordiną (tą grupę) buvo garbė ir apdovanojimas (nes monarcho palankumas buvo naudingas). Tais laikais ordinais ne apdovanodavo, o į ordinus priimdavo (šiuolaikinis tokio ordino analogas - privilegijuotas klubas). Paprastai tokio riterių ordino narių skaičius būdavo ribotas, todėl priklausyti tokiam ordinui buvo prestižiška. Riterių ordinui galėdavo priklausyti tik bajorai (kai kuriose šalyse už nuopelnus žmonės galėdavo gauti bajorystę, o po to – ir tapti riterių ordino nariais). Riteris, priimtas į tokį riterių ordiną, gaudavo atskyrio ženklą - žvaigždę, kryžių ar juostą.
Kryžiaus karų dalyviams didelė parama buvo riterių ordinas, nes, Palestiną valdant krikščionims, musulmonų persekiojimai nesiliovė. Krikščionys gyveno miestuose, jie [musulmonai] – kaimuose. Musulmonai puldinėjo ne tik keleivius, lankančius šventąsias vietas, bet dažnai apiplėšdavo ir pačius miestus. Nuo užpuldinėjimų apsiginti buvo steigiami riterių ordinai. Jų vienuoliai, be žinomų trijų įžadų, dar pasižadėdavo ginti krikščionis nuo musulmonų ir kovoti su jais. Be minėtųjų pareigų, vienuoliai dar slaugydavo ligonius.kryžiaus karų metu kariška drąsa buvo susijusi su religine dvasia. Todėl tų laikų žmonėms buvo gerai suprantamas vienuolio riterio tipas. Jie buvo skirstomi į:
1) kunigus, turinčius sielų ganymo pareigas,
2) riterius karius,
3) brolius – ligonių slaugytojus.
Pradžioje ordinas buvo monarchui artimų, nusipelniusų riterių grupė. Patekimas į ordiną (tą grupę) buvo garbė ir apdovanojimas (nes monarcho palankumas buvo naudingas). Tais laikais ordinais ne apdovanodavo, o į ordinus priimdavo (šiuolaikinis tokio ordino analogas - privilegijuotas klubas). Paprastai tokio riterių ordino narių skaičius būdavo ribotas, todėl priklausyti tokiam ordinui buvo prestižiška. Riterių ordinui galėdavo priklausyti tik bajorai (kai kuriose šalyse už nuopelnus žmonės galėdavo gauti bajorystę, o po to – ir tapti riterių ordino nariais). Riteris, priimtas į tokį riterių ordiną, gaudavo atskyrio ženklą - žvaigždę, kryžių ar juostą.
Tamplierių ordinas
Tamplieriai buvo pirmasis vienuolių riterių ordinas, jo pavyzdžiu kūrėsi kiti, visų pirma Hospitalierių (joanitų) ir Vokiečių (kryžiuočių) ordinai. Tamplierių ordinas nebuvo vienas iš daugelio Katalikų bažnyčios vienuolių ordinų. Jo įkūrimas buvo savotiškas perversmas katalikų bažnyčios doktrinoje, iš prigimties taikią vienuolystės idėją pavertęs agresyvia jėga, kurios pagrindiniu uždaviniu tapo „netikėlių“ žudymas. Vienuolis ir karys – šių nesuderinamų pašaukimų sujungimas buvo sensacinga naujovė.
Tamplierių ordino užuomazga susikūrė apie 1119 m. Jeruzalėje. Tais metais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, "Vargingieji Šventyklos riteriai" (pauvres chevaliers du temple). Jie davė vienuolių įžadus, o taip pat įsipareigojo saugoti Šventosios žemės kelius.
Į vienuolius karius visgi dar buvo žiūrima įtariai, todėl pripažinimo teko palaukti. Kol tebuvo tamplieriai tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti - nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų. Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius.
Tamplierių ordinas buvo įteisintas 1128 m. Trua bažnytiniame susirinkime. Bernardas Klervietis su entuziazmu palaikė vienuolių riterių ordino idėją, parašydamas „Naujosios riterijos pagyrimą Šventyklos riteriams“ (De laude novae militiae ad Milites Templi). Šiame krikščioniškuoju fundamentalizmu persunktame traktate buvo aiškinama, kad vienuolis riteris yra apsaugotas ir tikėjimo, ir plieno šarvais, dėl kurių jis „neturi bijoti nei velnio, nei žmogaus. Nebijo jis ir žūties – ne, jis jos trokšta. Kam jam bijoti gyventi ar mirti, jeigu jo gyvenimas – Kristus, o mirtis – dovana? Jis džiaugsmingai ir ištikimai kovoja už Kristų, bet labiau norėtų susinaikinti ir būti su Kristumi, nes tai – daug geriau. (...) Jeigu palaiminti tie, kurie miršta Viešpatyje, tai kiek kartų labiau – tie, kurie miršta už Viešpatį!“
Troyes susirinkime (1128) tamplieriai priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais. Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes - religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas. Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas.
1187 m. tamplieriai patyrė skaudų pralaimėjimą prieš saracėnų sultoną Saladiną mūšyje prie Hitino. Daug riterių žuvo. Jeruzalė buvo užimta saracėnų. Po keleto metų tamplieriai buvo priversti pasitraukti iš Sirijos. Jie persikėlė į Kiprą, o vėliau iš ten dalis grįžo į Prancūziją. Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į Paryžių ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. Į šį didžiulį turtą XIV amžiaus pradžioje sumanė pasikėsinti Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, nurodęs ordino didžiajam magistrui paklusti ir jam tarnauti. Tačiau didysis magistras Žakas de Molė (Molay) šį karaliaus reikalvimą atmetė. Prasidėjo užkulisinė ir atvira kova su tamplieriais, kaltinant juos įvairiomis nedorybėmis bei erezija, Kristaus mokslo paniekinimu, kenkimu Bažnyčiai, vaikų tvirkinimu ir pan. Iš pradžių ordiną šioje kovoje rėmė popiežius, turėjęs savo sąskaitų su Prancūzijos karaliumi. Vėliau Prancūzijos karaliui pavyko įkalbėti Romos popiežių Klemensą V stoti jo pusėn. 1307 m. karaliaus nurodymu Žakas de Molė ir Prancūzijoje esantys tamplieriai buvo suimti, o jų turtas konfiskuotas. Žiaurių kankinimų metu tamplieriai buvo priversti prisipažinti nebūtomis nuodėmėmis. 1312 m. balandžio 5 d. popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. Ordiną uždraudus, didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Bet kadangi po to didysis magistras staiga viešai atsisakė savo parodymų, jis, kaip neatgailaujantis eretikas, buvo sudegintas 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notr Damo aikštėje.
Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnos paskutinis Ordino didysis magistras pakvietė karalių ir tamplierių neapgynusį popiežių susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. Prakeiksmas išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, rudenį – Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę Ordino nariai – nuodų paslapčių žinovai. Netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs. Į Prancūzijos sostą įžengė nauja valdovų dinastija.
Tamplierių ordino užuomazga susikūrė apie 1119 m. Jeruzalėje. Tais metais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, "Vargingieji Šventyklos riteriai" (pauvres chevaliers du temple). Jie davė vienuolių įžadus, o taip pat įsipareigojo saugoti Šventosios žemės kelius.
Į vienuolius karius visgi dar buvo žiūrima įtariai, todėl pripažinimo teko palaukti. Kol tebuvo tamplieriai tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti - nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų. Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius.
Tamplierių ordinas buvo įteisintas 1128 m. Trua bažnytiniame susirinkime. Bernardas Klervietis su entuziazmu palaikė vienuolių riterių ordino idėją, parašydamas „Naujosios riterijos pagyrimą Šventyklos riteriams“ (De laude novae militiae ad Milites Templi). Šiame krikščioniškuoju fundamentalizmu persunktame traktate buvo aiškinama, kad vienuolis riteris yra apsaugotas ir tikėjimo, ir plieno šarvais, dėl kurių jis „neturi bijoti nei velnio, nei žmogaus. Nebijo jis ir žūties – ne, jis jos trokšta. Kam jam bijoti gyventi ar mirti, jeigu jo gyvenimas – Kristus, o mirtis – dovana? Jis džiaugsmingai ir ištikimai kovoja už Kristų, bet labiau norėtų susinaikinti ir būti su Kristumi, nes tai – daug geriau. (...) Jeigu palaiminti tie, kurie miršta Viešpatyje, tai kiek kartų labiau – tie, kurie miršta už Viešpatį!“
Troyes susirinkime (1128) tamplieriai priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais. Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes - religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas. Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas.
1187 m. tamplieriai patyrė skaudų pralaimėjimą prieš saracėnų sultoną Saladiną mūšyje prie Hitino. Daug riterių žuvo. Jeruzalė buvo užimta saracėnų. Po keleto metų tamplieriai buvo priversti pasitraukti iš Sirijos. Jie persikėlė į Kiprą, o vėliau iš ten dalis grįžo į Prancūziją. Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į Paryžių ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. Į šį didžiulį turtą XIV amžiaus pradžioje sumanė pasikėsinti Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, nurodęs ordino didžiajam magistrui paklusti ir jam tarnauti. Tačiau didysis magistras Žakas de Molė (Molay) šį karaliaus reikalvimą atmetė. Prasidėjo užkulisinė ir atvira kova su tamplieriais, kaltinant juos įvairiomis nedorybėmis bei erezija, Kristaus mokslo paniekinimu, kenkimu Bažnyčiai, vaikų tvirkinimu ir pan. Iš pradžių ordiną šioje kovoje rėmė popiežius, turėjęs savo sąskaitų su Prancūzijos karaliumi. Vėliau Prancūzijos karaliui pavyko įkalbėti Romos popiežių Klemensą V stoti jo pusėn. 1307 m. karaliaus nurodymu Žakas de Molė ir Prancūzijoje esantys tamplieriai buvo suimti, o jų turtas konfiskuotas. Žiaurių kankinimų metu tamplieriai buvo priversti prisipažinti nebūtomis nuodėmėmis. 1312 m. balandžio 5 d. popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. Ordiną uždraudus, didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Bet kadangi po to didysis magistras staiga viešai atsisakė savo parodymų, jis, kaip neatgailaujantis eretikas, buvo sudegintas 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notr Damo aikštėje.
Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnos paskutinis Ordino didysis magistras pakvietė karalių ir tamplierių neapgynusį popiežių susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. Prakeiksmas išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, rudenį – Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę Ordino nariai – nuodų paslapčių žinovai. Netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs. Į Prancūzijos sostą įžengė nauja valdovų dinastija.
Kalavijuočių ordinas
Kalavijuočių ordinas buvo įkurtas 1202 m. Rygoje vokiečių vyskupo Alberto (m. 1229) iniciatyva. Ordino tikslas buvo ginklu skinti kelią krikščionybei etninėse šiaurės baltų ir finų (lyvių, estų) žemėse, nes ankstesnės taikios misijos ten baigėsi nesėkme. Pavadinimas kilęs nuo raudono kalavijo simbolio, žymėto ant balto riterių apsiausto. Oficialiai vadinosi Kristaus kariuomenės broliais (lot. Fratres militiae Christi). Juridiškai Ordinas buvo vyskupo vasalas. Ekspansiją kalavijuočiai pradėjo išilgai Dauguvos ir Gaujos upių. Užgrobtąsias sritis vadino bendru Livlando, arba Livonijos vardu (nuo lyvių genties pavadinimo). Du trečdaliai užgrobtųjų žemių atitekdavo vyskupui, trečdalis – Ordinui. Ordino valdos buvo suskirstytos į mažesnes sritis, kurias valdė komtūrai, o komtūrijų atskiras pilis administravo fogtai. Magistrą rinkdavo iki gyvos galvos. Ordino broliai buvo karingi vienuoliai, prisiekę visą gyvenimą kovoti su nekrikštais ir ginti bažnyčią, taip pat laikytis trijų vienuoliškų principų: nesiekti turto, būti dori ir klusnūs. Jie buvo susiskirstę į riterius, kunigus ir patarnautojus (ginklanešius, amatininkus, tarnus). Iš pradžių gyveno pilyse, kur valgydavo prie bendro stalo, miegodavo bendrame kambaryje. Užgrobtųjų žemių gyventojų krikščioninimu nesirūpino, todėl faktiškai pavergtieji baltai ir finai tebebuvo pagonys.
Kalavijuočių ordino narių iš pradžių buvo nedaug – vyskupui Albertui teko net 14 kartų plaukti į Vokietiją, kol užverbavo pakankamai karių. Į ordino riterius daugiausia stojo smulkieji Saksonijos feodalai. Tarp jų buvo nemažai visokiausio plauko perėjūnų, net ir už nusikaltimus iš gimtinės išvarytų. Ordino vadovybei buvo sunku suvaldyti tokius brolius – pirmąjį savo magistrą kalavijuočiai nužudė, o antrąjį, nesutikusį vykdyti jų reikalavimų, keletą mėnesių laikė kalėjime. Jau kur kas vėliau, kai po pralaimėto Saulės mūšio buvo vedamos derybos dėl Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų susijungimo, kryžiuočiai nurodė nenorį jungtis su kalavijuočiais dėl šių tarpe esančių Saksonijos nusikaltėlių.
Kalavijuočių ordinas padėjo pavergti lyvius (1207), šiaurės sėlius (1208), latgalius (iki 1230) ir pietų bei centrinius estus (1217). 1231 m. Ordinui pavyko įsigalėti Šiaurės ir Vidurio Kurše. Su danais ginčijosi dėl teisių į Šiaurės Estiją. Puldinėjo Lietuvą, iš pradžių pasitelkęs į sąjungininkus žiemgalius (1205, 1208). Tačiau vėliau, Ordinui įsigalėjus Rytų Žiemgaloje, prasidėjo jo kovos su žiemgaliais. Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą (Saulės mūšis, 1236), po kurio Ordinas nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija. 1237 m. susijungė su Kryžiuočių ordinu ir tapo jo šaka
Kalavijuočių ordino narių iš pradžių buvo nedaug – vyskupui Albertui teko net 14 kartų plaukti į Vokietiją, kol užverbavo pakankamai karių. Į ordino riterius daugiausia stojo smulkieji Saksonijos feodalai. Tarp jų buvo nemažai visokiausio plauko perėjūnų, net ir už nusikaltimus iš gimtinės išvarytų. Ordino vadovybei buvo sunku suvaldyti tokius brolius – pirmąjį savo magistrą kalavijuočiai nužudė, o antrąjį, nesutikusį vykdyti jų reikalavimų, keletą mėnesių laikė kalėjime. Jau kur kas vėliau, kai po pralaimėto Saulės mūšio buvo vedamos derybos dėl Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų susijungimo, kryžiuočiai nurodė nenorį jungtis su kalavijuočiais dėl šių tarpe esančių Saksonijos nusikaltėlių.
Kalavijuočių ordinas padėjo pavergti lyvius (1207), šiaurės sėlius (1208), latgalius (iki 1230) ir pietų bei centrinius estus (1217). 1231 m. Ordinui pavyko įsigalėti Šiaurės ir Vidurio Kurše. Su danais ginčijosi dėl teisių į Šiaurės Estiją. Puldinėjo Lietuvą, iš pradžių pasitelkęs į sąjungininkus žiemgalius (1205, 1208). Tačiau vėliau, Ordinui įsigalėjus Rytų Žiemgaloje, prasidėjo jo kovos su žiemgaliais. Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą (Saulės mūšis, 1236), po kurio Ordinas nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija. 1237 m. susijungė su Kryžiuočių ordinu ir tapo jo šaka
Teutonų (kryžiuočių) ordinas
Kryžiuočių ordinas (arba „Vokiečių ordinas“; lot. Ordo Teutonicus, Ordo domus Sanctae Mariae Theutonicorum) kartu su Joanitų ir Tamplierių ordinais buvo vienas iš trijų didžiųjų riterių ordinų. Įkurtas Akroje 1190 m. per III kryžiaus žygį kaip ligonių slaugos ordinas; buvo pavaldus popiežiui ir Vokietijos imperatoriui. Popiežius Klemensas III 1191 m. vasario 6 d. bule ordiną patvirtino kaip Fratrum Theutonicorum ecclesiae Sanctae Mariae Hiersolymitanae. 1196 m. kovo 5 d. Vokiečių ordinas Tamplierių ordino pavyzdžiu buvo pertvarkytas į riterių ordiną su rezidencija Akros uostamiestyje (dab. Šiaurės Izraelyje). Popiežius Inocentas III šį pertvarkymą patvirtino 1199 m. vasario 19 d. bule, kurioje kaip pagrindinius Ordino uždavinius įvardijo vokiečių riterių gynimą, ligonių gydymą ir kovą su katalikų bažnyčios priešais. Ordino ženklas – juodas kryžius baltame fone (šis ženklas yra kilęs iš pirmųjų kryžiaus žygių dalyvių skiriamojo ženklo – ant balto apsiausto išsiuvinėto ar prie jo prisiūto juodo kryžiaus).
Po paskutiniųjų kryžiaus žygių ir kryžiuočių valstybių Artimuosiuose Rytuose žlugimo Ordinas persikėlė į Vokietiją. Tuo metu Teutonų ordino įtaką ir turtus pastebėjo Europos valdovai, kurie tikėjosi „kovos su pagonimis“ pretekstu pasinaudoti ordinu susidorojant su savo priešininkais.
1211 m. Ordinas bandė įsikurti Transilvanijoje, kur Vengrijos karalius Andrius II (Andras) jiems suteikė žemių, tikėdamasis, kad kryžiuočiai padės apsiginti nuo klajoklių kumanų genčių puldinėjimų. 1225 m. Ordinas iš ten Vengrijos karaliaus buvo išvytas, nes bandė atsikratyti priklausomybės nuo Vengrijos.
1226 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas kryžiuočius pakvietė į Mozūriją ir perleido jiems Kulmo (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su prūsais, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms. Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX Didžiajam ordino magistrui Hermanui fon Zalcai (Hermann von Salza) vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti.
1230–1249 m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę kuršiams, žemaičiams, taip pat ir lietuviams.1237 m. po 1236 m. pralaimėto Saulės mūšio su Kryžiuočių ordinu susijungė Kalavijuočių ordinas (nuo tada – Livonijos ordinas), 1202 m. įsikūręs dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose.
Tolimesnė Ordino ekspansija į rytus nepavyko. 1242 m. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio Peipaus ežero sumušė Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis (Nevskis). Lietuva tuo metu pamažu išaugo į galingą Didžiąją kunigaikštystę, kuri prisijungė didelius rusų kunigaikštysčių plotus.
Per kelis vėlesnius dešimtmečius Ordino galią sekino vidiniai valstybės nesutarimai. Prūsijos miestai ir žemvaldžiai už didelius mokesčius reikalavo teisių valdant valstybę ir 1440 m. įkūrė „Prūsų sąjungą“. 1453 m. su šia sąjunga susivienijo Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. 1454 m. prasidėjo Ordino miestiečių sukilimas. Po šio karo sudaryta 1466 m. taika. Ordinas Lenkijai atidavė Pamarį, Kulmą, taip pat dalį Varmės su Ordino sostine Marienburgu. Be to, Didysis ordino magistras tapo Lenkijos karaliaus vasalu. Ordino sostinė buvo perkelta į Karaliaučių.
1809 m. Napoleonas uždraudė ordino veiklą Vokietijoje, jis galėjo veikti tiktai Austrijoje. 1834 m. ordinas buvo vėl atkurtas kaip „Vokiečių riterių ordinas“, tačiau Napoleono metu atimti turtai nebuvo grąžinti. 1929 m. ordinas pertvarkytas į grynai dvasinį ordiną ir nuo to laiko vadinasi „Vokiečių ordinu“ (Deutscher Orden). Nacių valdymo metu, 1938-1945 m. ordinas vėl buvo uždraustas.
Šiuo metu ordino magistro būstinė yra Vienoje. Čia yra ir ordino archyvas bei muziejus. Ordinui priklauso apie 1000 narių, iš jų – apie 100 kunigų, 200 vienuolių seserų bei 700 partnerių. Ordinas iš esmės grįžo prie savo šaknų — daugiausia išlaiko ligonines Izraelyje ir Palestinoje, taip pat rūpinasi vokiškomis bendruomenėmis už Vokietijos ir Austrijos ribų (daugiausiai Italijoje ir Slovėnijoje).
Po paskutiniųjų kryžiaus žygių ir kryžiuočių valstybių Artimuosiuose Rytuose žlugimo Ordinas persikėlė į Vokietiją. Tuo metu Teutonų ordino įtaką ir turtus pastebėjo Europos valdovai, kurie tikėjosi „kovos su pagonimis“ pretekstu pasinaudoti ordinu susidorojant su savo priešininkais.
1211 m. Ordinas bandė įsikurti Transilvanijoje, kur Vengrijos karalius Andrius II (Andras) jiems suteikė žemių, tikėdamasis, kad kryžiuočiai padės apsiginti nuo klajoklių kumanų genčių puldinėjimų. 1225 m. Ordinas iš ten Vengrijos karaliaus buvo išvytas, nes bandė atsikratyti priklausomybės nuo Vengrijos.
1226 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas kryžiuočius pakvietė į Mozūriją ir perleido jiems Kulmo (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su prūsais, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms. Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX Didžiajam ordino magistrui Hermanui fon Zalcai (Hermann von Salza) vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti.
1230–1249 m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę kuršiams, žemaičiams, taip pat ir lietuviams.1237 m. po 1236 m. pralaimėto Saulės mūšio su Kryžiuočių ordinu susijungė Kalavijuočių ordinas (nuo tada – Livonijos ordinas), 1202 m. įsikūręs dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose.
Tolimesnė Ordino ekspansija į rytus nepavyko. 1242 m. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio Peipaus ežero sumušė Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis (Nevskis). Lietuva tuo metu pamažu išaugo į galingą Didžiąją kunigaikštystę, kuri prisijungė didelius rusų kunigaikštysčių plotus.
Per kelis vėlesnius dešimtmečius Ordino galią sekino vidiniai valstybės nesutarimai. Prūsijos miestai ir žemvaldžiai už didelius mokesčius reikalavo teisių valdant valstybę ir 1440 m. įkūrė „Prūsų sąjungą“. 1453 m. su šia sąjunga susivienijo Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. 1454 m. prasidėjo Ordino miestiečių sukilimas. Po šio karo sudaryta 1466 m. taika. Ordinas Lenkijai atidavė Pamarį, Kulmą, taip pat dalį Varmės su Ordino sostine Marienburgu. Be to, Didysis ordino magistras tapo Lenkijos karaliaus vasalu. Ordino sostinė buvo perkelta į Karaliaučių.
1809 m. Napoleonas uždraudė ordino veiklą Vokietijoje, jis galėjo veikti tiktai Austrijoje. 1834 m. ordinas buvo vėl atkurtas kaip „Vokiečių riterių ordinas“, tačiau Napoleono metu atimti turtai nebuvo grąžinti. 1929 m. ordinas pertvarkytas į grynai dvasinį ordiną ir nuo to laiko vadinasi „Vokiečių ordinu“ (Deutscher Orden). Nacių valdymo metu, 1938-1945 m. ordinas vėl buvo uždraustas.
Šiuo metu ordino magistro būstinė yra Vienoje. Čia yra ir ordino archyvas bei muziejus. Ordinui priklauso apie 1000 narių, iš jų – apie 100 kunigų, 200 vienuolių seserų bei 700 partnerių. Ordinas iš esmės grįžo prie savo šaknų — daugiausia išlaiko ligonines Izraelyje ir Palestinoje, taip pat rūpinasi vokiškomis bendruomenėmis už Vokietijos ir Austrijos ribų (daugiausiai Italijoje ir Slovėnijoje).
Hospitaljerių (dabartinis Maltos) ordinas
Senojo riterių ordino pradžia siekia XI amžiaus vidurį, kai Šventąją Žemę lankantys krikščionys prekybininkai iš tuometinio Egipto kalifo įgijo leidimą Jeruzalėje statyti bažnyčią, konventą ir ligoninę, kuri rūpintųsi apsilankančiais piligrimais. Tada susikūrė Jeruzalės Šv. Jono bendruomenė, palaikiusi glaudžius ryšius su benediktinų vienuoliais, kuri įkūrėjo palaimintojo Gerardo pastangomis įgijo nepriklausomybę. 1113 m. vasario 15 dienos bule tuometinis popiežius Paskalis II patvirtino Jeruzalės Šv. Jono ligoninės turėtojų (hospitaljerių) bendruomenės ypatingą statusą tiesioginėje Šventojo Sosto globoje. Bendruomenės nariai, davę vienuolinius neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus, įgijo teisę rinkti savo vyresniuosius be pasaulietinio ar bažnytinio įsikišimo. XI–XIII amžiuose vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo Šv. Jono ordiną, kaip ir kitas riterių vienuolijas, prisiimti pareigą ginti nuo musulmonų atkariautas žemes. Tuo būdu Jeruzalės hospitaljerių (ligonių globėjų) bendruomenė prisiėmė ir karines funkcijas, tapdama rimta karine jėga ir savąjį „tarnavimo vargams“ devizą papildė „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu. Tada buvo patvirtintas riterių – karių ir vienuolių – statutas bei iki šiol plačiai naudojama ordino emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, žinomas „maltiečių kryžiaus“ vardu.
Žlugus kryžiuočių planams Palestinoje, Šv. Jono ordino riteriai (joanitai) iš pradžių persikėlė į Kiprą, o XIV amžiaus pradžioje įsitvirtino Viduržemio jūros rytinėje Rodo saloje (dabar priklauso Graikijai). Čia ordinas, pavadintas Rodo riteriais, įgijo valstybinį teritorinį suverenumą, užmezgė diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis. Didžiojo magistro, pasivadinusio Rodo kunigaikščiu, valdoma sala-valstybė sukūrė stiprų karinį laivyną, kaldino savus pinigus ir sėkmingai atrėmė musulmonų išpuolius. Rodo riterių laivynas suvaidino esminį vaidmenį ginant krikščionišką Europą nuo musulmonų invazijos.
1523 metų pradžioje po kelis mėnesius trukusios turkų sultono Suleimano Nuostabiojo vadovaujamos kariuomenės apgulties riteriai buvo priversti pasiduoti ir paliko Rodo salą. Septynerius metus neturėjęs teritorijos, bet nepraradęs suverenumo, ordinas iš imperatoriaus Karolio V, pritarus tuometiniam popiežiui Klemensui VII, 1530-aisiais gavo leidimą įsikurti Maltos saloje. Ordinui, nuo tada pavadintam Maltos riteriais, buvo keliama vienintelė sąlyga – likti neutraliu galimoje kovoje tarp krikščioniškų valstybių. Per daugiau kaip 250 valstybinio gyvenimo Maltoje metų ordinas, išlaikydamas stipriausią karinį laivyną Viduržemio jūroje, buvo svarbus krikščionių atramos punktas, ginantis nuo islamo ekspansijos į Europos šalis. Maltiečių riteriai suvaidino esminį vaidmenį istoriniame 1571 metų Lepanto mūšyje, kuriame buvo pakirsta turkų Osmanų laivyno galybė. Dabartinės Maltos respublikos sostinė Valeta pavadinta ordino didžiojo magistro Žano de la Valeto, kuris sėkmingai gynė salą nuo turkų išpuolių, vardu.
Žlugus kryžiuočių planams Palestinoje, Šv. Jono ordino riteriai (joanitai) iš pradžių persikėlė į Kiprą, o XIV amžiaus pradžioje įsitvirtino Viduržemio jūros rytinėje Rodo saloje (dabar priklauso Graikijai). Čia ordinas, pavadintas Rodo riteriais, įgijo valstybinį teritorinį suverenumą, užmezgė diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis. Didžiojo magistro, pasivadinusio Rodo kunigaikščiu, valdoma sala-valstybė sukūrė stiprų karinį laivyną, kaldino savus pinigus ir sėkmingai atrėmė musulmonų išpuolius. Rodo riterių laivynas suvaidino esminį vaidmenį ginant krikščionišką Europą nuo musulmonų invazijos.
1523 metų pradžioje po kelis mėnesius trukusios turkų sultono Suleimano Nuostabiojo vadovaujamos kariuomenės apgulties riteriai buvo priversti pasiduoti ir paliko Rodo salą. Septynerius metus neturėjęs teritorijos, bet nepraradęs suverenumo, ordinas iš imperatoriaus Karolio V, pritarus tuometiniam popiežiui Klemensui VII, 1530-aisiais gavo leidimą įsikurti Maltos saloje. Ordinui, nuo tada pavadintam Maltos riteriais, buvo keliama vienintelė sąlyga – likti neutraliu galimoje kovoje tarp krikščioniškų valstybių. Per daugiau kaip 250 valstybinio gyvenimo Maltoje metų ordinas, išlaikydamas stipriausią karinį laivyną Viduržemio jūroje, buvo svarbus krikščionių atramos punktas, ginantis nuo islamo ekspansijos į Europos šalis. Maltiečių riteriai suvaidino esminį vaidmenį istoriniame 1571 metų Lepanto mūšyje, kuriame buvo pakirsta turkų Osmanų laivyno galybė. Dabartinės Maltos respublikos sostinė Valeta pavadinta ordino didžiojo magistro Žano de la Valeto, kuris sėkmingai gynė salą nuo turkų išpuolių, vardu.