Teisėtvarka priklausė Dievui
Įstatymų laikymasis buvo ypač sudėtingas Viduramžiais. Valstiečiai, kurie buvo engiami feodalinės sistemos, dažnai sukildavo, buvo gausių šnipų ir samdytų žudikų, dirbančių tam, kad nuniokotų kaimynystėje esančią karalystę, kiti žudė savo kaimynus, kad pasisavintų jų nuosavybę. Taip pat buvo nemažai Dievo niekintojų, su kuriais reikėjo susitvarkyti galiojančių įstatymų tvarka. Įstatymų laikytis nebuvo taip lengva, kaip šiandien, nes tais laikais nebuvo jokios demokratijos. Svarbiausias veikėjas leidžiant įstatymus buvo Katalikų bažnyčia. Žmonių norai niekam nerūpėjo. Dėl sunkios ekonominės padėties žmonės buvo priversti vogti.
Viduramžius išgelbėjo tik griežti įstatymai, be jų chaosas būtų apėmęs visą epochą. Dauguma nusikaltėlių turėdavo stoti prieš teismą, kuris net iš tolo nebuvo panašus į šiandieninį mūsų teismą. Kiekvienas apkaltintas asmuo turėjo iškęsti jam skirtus išbandymus, kurie buvo labiau panašūs į kankinimus. Ko viduramžiais netrūko, tai fantazijos kankinant.
Išbandymas kova
Kaltinamasis buvo priverstas kovoti su labai stipriu priešininku (kartais priešininku galėjo būti kaltinamojo motina arba tėvas, jei jie dar būdavo gyvi). Mintis buvo tokia: jei kaltinamasis yra nekaltas, Dievas suteiks jam stebuklingos jėgos ir jis lengvai nugalės. Abu priešininkai buvo šarvuoti, todėl kovos tęsdavosi po dvi valandas ar daugiau, nes naudojami ginklai negalėjo sužeisti per šarvus. Taigi buvo laužomi kaulai ir tas, kuris buvo geresnės fizinės formos dažniausiai dominuodavo.
Išbandymas ugnimi
Kaltinamasis buvo priverstas kelias sekundes laikyti įkaitusį iki raudonumo metalinį strypą. Po to žaizda būdavo apvyniojama, ir jeigu po trijų dienų ji užgydavo – vadinasi, kaltinamajam padėjo Dievas ir jis yra nekaltas. Jei žaizda pradėdavo pūliuoti – vadinasi Dievas nepadėjo jam ir jis buvo apkaltintas.
Išbandymas duona
Kaltinamajam liepdavo suvalgyti visą gabalėlį duonos. Atrodo, lengva? O pabandykit tai padaryti nekramtydami, kaip tai turėjo daryti viduramžių kaltinamieji. Jeigu nelaimėlis uždusdavo – jis buvo kaltas, jeigu vis dėlto neuždusdavo, vadinasi, Dievas padėjo jam ir jis buvo nekaltas.
Išbandymas šaltu vandeniu
Būdavo pripilama statinė šalto vandens. Jeigu kaltinamasis joje paskęsdavo, jis būdavo nekaltas. Mintis buvo ta, kad vanduo, būdamas tokia gryna medžiaga, atmes kaltą ir paskandins nekaltą žmogų. Keistokas išbandymas, tiesa? Nejaugi visi nekalti žmonės pasmerkti žūti?
Kitose srityse, arba kai nusikaltimas būdavo labai sunkus, iš tikrųjų vykdavo teismas, kuris analizavo įrodymus ir sprendė, ar kažkas buvo kaltas ar ne – taip pat kaip ir šiandien.
Ar po išbandymo, ar po oficialaus teismo, jei žmogus buvo pripažįstamas kaltu, jis galėjo būti sudegintas, pakartas arba nukankintas. Kankinimai priklausė nuo įvykdyto nusikaltimo. Egzekucija dažnai vykdavo pilnose žmonių aikštėse. Nes buvo manoma, kad baimė yra geriausias ginklas prieš nusikaltėlius.
Kartais bausmė visiškai priklausė nuo nusikaltimo. Vagims rankos buvo nupjaunamos, šnipams būdavo išduriamos akys, žmonėms, kurie neteisėtai medžiodavo karališkajame parke, nupjaudavo ausis ir panašiai.