Bažnyčios įtaka visuomenei
Viduramžių visuomenę sudarė piramidiška sluoksnių – luomų – hierarchija. Piramidės viršūnėje buvo aristokratija, arba bajorija, savo ruožtu susiskaidžiusi į hierarchines pakopas: aukščiausiame taške – imperatorius, o nuo o žemyn – karaliai, hercogai, markgrafai, grafai ir riteriai. Po jų rikiavosi laisvieji miestiečiai – irgi hercogiene tvarka: notabliai (patricijai), galintys būti tarėjais, toliau – turtingieji pirkliai, amatininkai, meistrai, pameistriai ir mokiniai. Amatininkai buvo susikūrę į cechus. Kaime gyveno ūkininkai, nelaisvieji valstiečiai, samdiniai ir baudžiauninkai. Lygiagrečią hierarchiją turėjo ir Bažnyčia: viršuje – popiežius, žemiau – kardinolai, vyskupai, abatai, kanauninkai, klebonai, kunigai, vienuoliai.
Ta visuomenė buvo labai pastovi. Kiekvienas žmogus likdavo tame luome, kuriam priklausė jo tėvai. Jo statusas lėmė jo padėtį visais atžvilgiais: teisiniu, politiniu, ekonominiu, religiniu ir asmeniniu. Kiekvienas žmogus priklausė tik vienam visuomenės sluoksniui. Individas visais atžvilgiais buvo tas, kas yra: pirklys, ūkininkas, amatininkas arba riteris. Dvilypis žmogus prilygo išsigimėliui. Asmenybė būtinai atitiko socialinę padėtį, ne taip kaip dabar. Todėl niekas nevertino originalumo. Menas pabrėžė ne tai, kas asmeniška, o tai, kas tipiška. Viso to meto Žmonių mastymas buvo labai pesimistiškas ir skeptiškas – visi manė, jog artėja Pasaulio Pabaiga, kad Dievas visiems negailestingas, kad viskas, kas geriausia, įvyko praeityje, tad dabar telieka skandinti neviltį vyne ir gausybėje maisto, arba priešingai, sėdėti ir melstis Dievui, kad bent po mirties gyvenimas būtų daug geresnis, be rūpesčių, žodžiu, nuostabus. Be to, socialinės hierarchijos neteisingumą kompensavo religija, teigdama, kad už žemiškojo gyvenimo skriaudas būdavo atsilyginta aname pasaulyje. Bet ir pomirtinio pasaulio santvarka buvo vaizduojama kaip hierarchija – kitokia santvarka rodėsi išvis neįmanoma. Pačioje viršūnėje, savaime aišku, stovėjo Dievas su Kristum, Marija, apaštalas ir arkangelas. Po jų ėjo angelų legionai, pranašai ir Biblijos herojai, pagaliau – kankiniai, šventieji ir palaimintieji. Šiame pasaulyje jiems atstovavo popiežiai ir prelatai su visa bažnytine hierarchija. Apačioje, kaip simetrinė atsvara, tūnojo velnias Liuciferis su demonais, piktųjų dvasių ir velnių tuntas, kurie pragare kankino nusidėjėlių sielas. Tarp dangaus ir pragaro viduramžiais veikė ir skaistykla: joje spirgėjo tie nusidėjėliai, kurie, kad ir kalti, nebuvo pasmerkti kentėti amžinai. Jie turėjo atgailauti nustatytą laiką, o jų kančias galėjo sutrumpinti draugai ir giminės, gaudami atlaidų ir užpirkdami mišias už mirusiuosius.
Besaikis meldimasis lėmė, jog viduramžiai tapo didžiausiu bažnyčios klestėjimo metu. Didikai negailėjo bažnyčiai pinigų ir žemių, o ši, savo sumanių tarnų dėka, sugebėjo sukurti tarsi milžinišką imperiją, kuri gyvuoja ir šiandien didžiojoje pasaulio dalyje. Beje, įdomu tai, kad buvo nustatytostvirtos kainos už teikiamas Dievo malones: du guldenai – užgeidulingas mišias, vienas guldenas – už maldą į šventąjį prašant užtarimo, penki guldenai – už indulgenciją ( įšventinimą ), pusė ūkio – už viso gyvenimo nuodėmių atleidimą. Iš dalies bažnyčia buvo didžiausia tų laikų geradarė – vienuoliai steigė mokyklas, ligonines, prieglaudas, perrašinėjo knygas, išmoko daryti gerą alų arba sutaisyti stebuklingų gydomųjų žolelių, tačiau taip pat išleisdavo milžiniškas pinigų sumas bažnyčių puošybai (architektūrai, dekoracijoms, dailei ir t.t.) taip skatindami meno, amatų ir prekybos tobulėjimą. Antra vertus, ilgainiui dauguma vienuolių pamiršo tikėjimą ir puolė grobti žemes bei turtus sau, kirto miškus, plėšė dirvonus, nesilaikė ir kitų vienuolio pareigų – žudydavo žmones, sukurdavo šeimas, išdavinėdavo per išpažintį atskleistas paslaptis. Tikrieji tikintieji, kurie buvo prieš tokį vienuolių elgesį, norėdavo reformų, būdavo paskelbiami bažnyčios priešais – eretikais – ir mirtinai nukankinami ar žiauriai sudeginami visų miesto žmonių akivaizdoje. Tais laikais viešos bausmės būdavo visai įprastas dalykas, netgi pramoga. Miesto tvoras puošdavo priešų galvos, žmonės gerbdavo valdovus, kurie išgalvodavo vis keistesnes ir žiauresnes bausmes, o paleisti akmenį į prie gėdos stulpo stovintį vargšą žmogų buvo tiesiog garbės reikalas. Ir šiaip visas viduramžių žmogaus mąstymas sustabarėjo, o jausmai tarsi atbuko. Neliko antikos skleistos šviesos ir kultūros. Žmonės gyvendavo viename kambaryje su gyvuliais, jų namų kilimu – tai išmatos, maisto liekanos ir visi kiti nemalonūs, šleikštulį dabartiniam civilizuotam žmogui keliantys dalykai. Viduramžiais išleistoje etiketo knygelėje, spjaudymas ant grindų valgant buvo labai normalus ir mandagus poelgis ( tik stalą liepiama laikyti švariu).
Ligų, bado, žiauraus gyvenimo ir jo sąlygų iškankinti paprasti žmonės neturėdavo jėgų džiaugtis gyvenimu, tad tai metas, kai pasilinksminimai, o ypač šokiai tarp valstiečių nebuvo paplitę. Išimtys – vestuvės ir šventės, kurių metu vykdavo dideli turgūs, ir keliaujantys pirkliai, skardininkai ir valkatos sukinėdavosi tarp miestiečių, nešiodami naujienas iš kitų miestų. Didžiųjų švenčių metu valdovai niekada negailėdavo iždo pinigų – žmonės gaudavo valgyti ir gerti iki soties, visur skambėdavo muzika, prasidėdavo šokiai. Taip pat būdavo šokama liturginiai ar sakraliniai šokiai procesijose. Kalbant apie prastuomenės šokius, jie buvo labai paprastučiai – kiekvienas sugebėdavo įsijungti jau po poros minučių.
Bažnyčia smerkė tokias pramogas, o ypač šokius, vedančius tiesiai į pragarą. Taigi, žmonės daug laisviau šokdavo uždaruose susibūrimuose.
Kas gi lėmė tokį žmonių paklusnumą bažnyčios atžvilgiu? Aišku – daugybė faktorių, bet vienas svarbiausių, mūsų manymu yra Antikos kultūros žlugimas. Po ypatingo kultūrinio klestėjimo amžių atėjo tamsybės šimtmečiai.
Ta visuomenė buvo labai pastovi. Kiekvienas žmogus likdavo tame luome, kuriam priklausė jo tėvai. Jo statusas lėmė jo padėtį visais atžvilgiais: teisiniu, politiniu, ekonominiu, religiniu ir asmeniniu. Kiekvienas žmogus priklausė tik vienam visuomenės sluoksniui. Individas visais atžvilgiais buvo tas, kas yra: pirklys, ūkininkas, amatininkas arba riteris. Dvilypis žmogus prilygo išsigimėliui. Asmenybė būtinai atitiko socialinę padėtį, ne taip kaip dabar. Todėl niekas nevertino originalumo. Menas pabrėžė ne tai, kas asmeniška, o tai, kas tipiška. Viso to meto Žmonių mastymas buvo labai pesimistiškas ir skeptiškas – visi manė, jog artėja Pasaulio Pabaiga, kad Dievas visiems negailestingas, kad viskas, kas geriausia, įvyko praeityje, tad dabar telieka skandinti neviltį vyne ir gausybėje maisto, arba priešingai, sėdėti ir melstis Dievui, kad bent po mirties gyvenimas būtų daug geresnis, be rūpesčių, žodžiu, nuostabus. Be to, socialinės hierarchijos neteisingumą kompensavo religija, teigdama, kad už žemiškojo gyvenimo skriaudas būdavo atsilyginta aname pasaulyje. Bet ir pomirtinio pasaulio santvarka buvo vaizduojama kaip hierarchija – kitokia santvarka rodėsi išvis neįmanoma. Pačioje viršūnėje, savaime aišku, stovėjo Dievas su Kristum, Marija, apaštalas ir arkangelas. Po jų ėjo angelų legionai, pranašai ir Biblijos herojai, pagaliau – kankiniai, šventieji ir palaimintieji. Šiame pasaulyje jiems atstovavo popiežiai ir prelatai su visa bažnytine hierarchija. Apačioje, kaip simetrinė atsvara, tūnojo velnias Liuciferis su demonais, piktųjų dvasių ir velnių tuntas, kurie pragare kankino nusidėjėlių sielas. Tarp dangaus ir pragaro viduramžiais veikė ir skaistykla: joje spirgėjo tie nusidėjėliai, kurie, kad ir kalti, nebuvo pasmerkti kentėti amžinai. Jie turėjo atgailauti nustatytą laiką, o jų kančias galėjo sutrumpinti draugai ir giminės, gaudami atlaidų ir užpirkdami mišias už mirusiuosius.
Besaikis meldimasis lėmė, jog viduramžiai tapo didžiausiu bažnyčios klestėjimo metu. Didikai negailėjo bažnyčiai pinigų ir žemių, o ši, savo sumanių tarnų dėka, sugebėjo sukurti tarsi milžinišką imperiją, kuri gyvuoja ir šiandien didžiojoje pasaulio dalyje. Beje, įdomu tai, kad buvo nustatytostvirtos kainos už teikiamas Dievo malones: du guldenai – užgeidulingas mišias, vienas guldenas – už maldą į šventąjį prašant užtarimo, penki guldenai – už indulgenciją ( įšventinimą ), pusė ūkio – už viso gyvenimo nuodėmių atleidimą. Iš dalies bažnyčia buvo didžiausia tų laikų geradarė – vienuoliai steigė mokyklas, ligonines, prieglaudas, perrašinėjo knygas, išmoko daryti gerą alų arba sutaisyti stebuklingų gydomųjų žolelių, tačiau taip pat išleisdavo milžiniškas pinigų sumas bažnyčių puošybai (architektūrai, dekoracijoms, dailei ir t.t.) taip skatindami meno, amatų ir prekybos tobulėjimą. Antra vertus, ilgainiui dauguma vienuolių pamiršo tikėjimą ir puolė grobti žemes bei turtus sau, kirto miškus, plėšė dirvonus, nesilaikė ir kitų vienuolio pareigų – žudydavo žmones, sukurdavo šeimas, išdavinėdavo per išpažintį atskleistas paslaptis. Tikrieji tikintieji, kurie buvo prieš tokį vienuolių elgesį, norėdavo reformų, būdavo paskelbiami bažnyčios priešais – eretikais – ir mirtinai nukankinami ar žiauriai sudeginami visų miesto žmonių akivaizdoje. Tais laikais viešos bausmės būdavo visai įprastas dalykas, netgi pramoga. Miesto tvoras puošdavo priešų galvos, žmonės gerbdavo valdovus, kurie išgalvodavo vis keistesnes ir žiauresnes bausmes, o paleisti akmenį į prie gėdos stulpo stovintį vargšą žmogų buvo tiesiog garbės reikalas. Ir šiaip visas viduramžių žmogaus mąstymas sustabarėjo, o jausmai tarsi atbuko. Neliko antikos skleistos šviesos ir kultūros. Žmonės gyvendavo viename kambaryje su gyvuliais, jų namų kilimu – tai išmatos, maisto liekanos ir visi kiti nemalonūs, šleikštulį dabartiniam civilizuotam žmogui keliantys dalykai. Viduramžiais išleistoje etiketo knygelėje, spjaudymas ant grindų valgant buvo labai normalus ir mandagus poelgis ( tik stalą liepiama laikyti švariu).
Ligų, bado, žiauraus gyvenimo ir jo sąlygų iškankinti paprasti žmonės neturėdavo jėgų džiaugtis gyvenimu, tad tai metas, kai pasilinksminimai, o ypač šokiai tarp valstiečių nebuvo paplitę. Išimtys – vestuvės ir šventės, kurių metu vykdavo dideli turgūs, ir keliaujantys pirkliai, skardininkai ir valkatos sukinėdavosi tarp miestiečių, nešiodami naujienas iš kitų miestų. Didžiųjų švenčių metu valdovai niekada negailėdavo iždo pinigų – žmonės gaudavo valgyti ir gerti iki soties, visur skambėdavo muzika, prasidėdavo šokiai. Taip pat būdavo šokama liturginiai ar sakraliniai šokiai procesijose. Kalbant apie prastuomenės šokius, jie buvo labai paprastučiai – kiekvienas sugebėdavo įsijungti jau po poros minučių.
Bažnyčia smerkė tokias pramogas, o ypač šokius, vedančius tiesiai į pragarą. Taigi, žmonės daug laisviau šokdavo uždaruose susibūrimuose.
Kas gi lėmė tokį žmonių paklusnumą bažnyčios atžvilgiu? Aišku – daugybė faktorių, bet vienas svarbiausių, mūsų manymu yra Antikos kultūros žlugimas. Po ypatingo kultūrinio klestėjimo amžių atėjo tamsybės šimtmečiai.