Grigaliaus VII reforma
Grigaliaus VII reforma (Grigaliaus reforma) atskleidė esminius Bažnyčios ir valstybės nesutarimus dėl valdžios. Šia reforma popiežius visų pirma siekė Bažnyčioje sustiprinti drausmę ir moralę: kunigams buvo keliamas celibato reikalavimas, aktyviai kovojama su simonija (prekyba šventais daiktais), be to, buvo norima panaikinti pasaulietinę investitūrą (draudimas karaliams skirti vyskupus). Investitūros teisės atėmimas iš karaliaus dvasininkams reiškė kara- liaus nusakralinimą ir popiežiaus pripažinimą vyriausiuoju krikščionių ganytoju, t.y. popiežius gali ne tik disponuoti vyskupų teisėmis, bet, kaip aukščiausios dvasinės valdžios subjektas, būti viršesnis ir už karalius bei imperatorius, kuriuos gali net nušalinti, jei tai pasirodo būtina dėl religinių-moralinių priežasčių. Diskusijos šios reformos klausimais baigėsi tuo, kad karaliui buvo palikta pasaulietinė investitūra – teisė valdyti valstybę su jos žmonėmis ir turtais. Pasaulietinę investitūrą simbolizavo karaliaus skeptras. Bažnyčiai buvo pripažinta dvasininkų investitūra, kurią simbolizavo žiedas ir pastoralas, įteikti vyskupui po kanoniškų rinkimų. Karaliaus nusakralinimas buvo akstinas dvasininkijai tapti savos rūšies viršnacionaliniu, tiesiogiai Bažnyčiai pavaldžiu sambūriu. Tokiu būdu Bažnyčia krikščioniškai Europai ugdė naują bendruomeninio gyvenimo sampratą, kuri keitė socialinius, politinius ir ekonominius santykius, skatino miestų augimą bei vidurio luomų atsiradimą, kai visuomenės struktūroje išsiskyrė valstiečiai, miestiečiai ir riteriai.