Pirmasis žygis (1095 - 1099)
1095 m. viename Prancūzijos mieste didžiuliai tikinčiųjų miniai kalbėjo popiežius Urbonas II. „Toje žemėje teka pieno ir medaus upės, – sake popiežius. – Tegul stoja su netikėliais į mūšį, kuriame gaus didelį laimikį. Tegul tampa dabar kariais tie, kurie anksčiau buvo grobikais. Kas čia liūdi ir skursta, ten džiaugsis ir bus turtingas“. „(...) kokiais dideles kančias, vargus ir priespaudą kenčia Jeruzalės, Antiochijos ir kitų kraštų Rytuose krikščionys (...). Todėl aš skelbiu jums, broliai, kad privalot susilaikyti nuo brolžudiško karo ir kartu su tikėjimo broliais nukreipti ginklus prieš svetimas tautas. Keliaukit su Kristumi kaip nenugalima krikščionių kariuomenė (...). Arba grįžkit namo su pergale, arba savo krauju pelnykit amžiną pergalės džiaugsmą (...). Kelyje į Jeruzalę vienu balsu skelbkit Dievo Žodį“. Metraštininkas sako, kad popiežiaus kalbą susirinkusieji pertraukdavo šūksmais: „Taip nori Dievas!“ Parodydami, kad jie pasiryžę nedelsiant išvykti į „ Šventąją žemę“, daugelis čia pat siuvosi ant drabužių raudonus kryžius. Štai kodėl žygių į Rytus dalyvius imta vadinti kryžiuočiais, o pačius žygius – kryžiaus žygiais.
Kreipimasis buvo išgirstas. Netrukus tūkstančiai krikščionių su raudonais kryžiais ant dešinio peties patraukė į Šventąją žemę.
Miestų augimas ir prekybos plėtimasis sukėlė feodalams nepasotinamą pelno troškulį.
Norėdami padidinti savo pajamas, feodalai stengėsi įsigyti naujų valdų ir baudžiauninkų. Bet XI a. pb. laisvų žemių Vakarų Europoje jau nebebuvo, beveik visi valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais. Atsirado daug bežemių riterių. Tai buvo jaunieji feodalų sūnūs, nepaveldėję žemės. Jų įprastas užsiėmimas buvo karai ir plėšikavimai.
Vakarų Europos ekspansijai į Artimuosius Rytus buvo palankios sąlygos. Palestinoje viešpataujančius musulmonus susilpnino vidaus karai. XI a. turkai seldžiukai užkariavo arabų valdas Azijoje. Iš arabų jie perėmė islamą. Didžiulė turkų valstybė veikiai suskilo į atskiras kunigaikštystes, kurios nuolat tarpusavyje kariavo. Todėl Vakarų feodalai tikėjosi lengvai užkariauti turtingas Rytų šalis.
Dalis istorikų pirmąjį kryžiaus žygį skiria į du atskirus žygius ar bent jau į dvi dalis, t. y. Varguomenės ir Feodalų.
Anksčiau už kitus į Jeruzalę iškeliavo Vakarų Europos šalių valstiečiai. Neviltis ir badas varė kaimų gyventojus iš gimtųjų vietų. Feodalų priespauda darėsi nepakeliama. Be to, XI a. pb. Vakarų Europa pergyveno „septynerius lietaus metus“ – ištisą nederliaus, gyvulių kritimo, epidemijų laikotarpį. Naujose žemėse jie vylėsi tapti laisvais žemdirbiais.
Metraštininkas rašė, kad jų buvo tiek daug, kaip žvaigždžių danguje arba smėlio jūros pakrantėje. Beveik beginkliai, be maisto atsargų ėjo valstiečiai į nežinomą Jeruzalę, pakeliui elgetaudami ir plėšikaudami. Išvydę bet kurį didelį miestą, jie klausdavo, ar tai ne Jeruzalė.
Smarkiai nukentėję kelyje, varguoliai pagaliau pasiekė Konstantinopolį. Bizantijos imperatorius paskubėjo jais atsikratyti ir perkėlė valstiečių būrius į Mažąją Aziją. Čia jau pirmame susirėmime su seldžiukais jie buvo beveik visi išžudyti. Tik nedaugelis išsigelbėjo pabėgdami. Ne laisvę, o pražūtį rado valstiečiai Rytuose.
Feodalų žygis. 1096 m. rudenį iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos įvairiais keliais leidosi į rytus stambiųjų feodalų vadovaujami riterių būriai. Jie buvo apsirūpinę pinigais ir gerai apsiginklavę. Feodalai pasiėmė su savimi tarnų ir juokdarių, medžioklinių šunų ir sakalų. Susirinkę Bizantijos sostinėje, kryžiuočiai persikėlė į Mažąją Aziją. Pereiti per kalnuotas, bevandenes šios šalies vietoves buvo labai sunku. Kryžiuočius be paliovos puldinėjo musulmonų lengvieji raitininkai. Bet „viešpaties karsto vaduotojai“ nelabai skubėjo pasiekti savo tikslą. Pakeliui jie užiminėjo miestus, plėšė ir žudė vietinius gyventojus. Ne kartą dėl grobio tarp būrių vadų kildavo vaidai.
Pakeliui į Antiochiją kryžiuočius, su Boemudu priešakyje, užpuolė Solimanas su savo kariuomene. Robertas Paryžietis, atskubėjęs į pagalbą, buvo nukautas strėlės. Anksčiau atsiskyręs hercogas Gortfridas, sužinojęs apie savo brolių nelaimę, surinko kariuomenę ir atskubėjo pagalbon. Turkai pamatę atskubančių į pagalbą priešų gausą atsitraukė iš mūšio lauko.
Šis žygis buvo vienas sėkmingesnių.
Antrasis žygis (1147 - 1149)
Antrasiskryžiaus žygis vyko nuo 1147 iki 1149 m. Edesos miestas ir Kilikija buvo užimta turkų seldžiukų. Jeruzalės karalius kreipėsi į Romos popiežių, prašydamas atsiųsti papildomų karinių dalinių.Atsakas į tai buvo antrasis kryžiaus žygis, vykęs 1147 – 1149 m. Šiam žygiui buvo pavesta vadovauti Prancūzijos karaliui Liudvikui VII ir Vokietijos imperatoriui Konradui III. Nors šiam žygiui buvo sutelkta daug karių, jis baigėsi visiška nesėkme. Atsirasdavo vis daugiaiu žmonių, nenorėjusių paklusti popiežiui ir apskritai nepripažįstančių jokių autoritetų. Ir pirmajame, ir antrajame žygyje tęsėsi žiaurus žemių, per kurias žygiavo kryžiuočiai, apiplėšimas. Kryžiuočiai stengėsi užimti Damaską, kėlusį pavojų Jeruzalei, bet jiems to padaryti nepavyko. Karalystės padėtis nepagerėjo. 1187 m. mirus karaliui Balduinui IV, Jeruzalė buvo užimta turkų seldžiukų, vadovaujamų sultono Saladino, kuris sukūrė didelę ir galingą valstybę su centru Egipte.
Be nerimo galime pavadinti šį žygį nesėkmingu.
Trečiasis žygis (1189 - 1192)
Trečiasis kryžiaus žygis vyko 1189 – 1192 m. Prieš Saladiną Europoje buvo suformuotas naujas – trečiasis kryžiaus žygis. Bažnyčia jautė, kad buvo būtina pakelti popiežiaus prestižą, todėl popiežius Grigorijus ir vėl sukvietė visus į naują kryžiaus žygį. Jame dalyvavo prancūzų, anglų ir vokiečių kariai, kuriuos į priekį vedė gerai žinomos asmenybės: vokiečiams vadovavo imperatorius Frydrichas I Barbarosa, prancūzams – karalius Pilypas II Augustas, o anglams – Ričardas I Liūtaširdis. Tačiau Barbarosa žuvo nepasiekęs Palestinos, tad daugelis vokiečių karių grįžo atgal į Europą. Žygio eigai trukdė dviejų vadovų, Pilypo II ir Ričardo Liūtaširdžio, tarpusavio nesutarimai.
Kryžiuočiams pavyko užimti Kipro salą, o vėliau Akros miestą Viduržemio jūros pakrantėje. Tačiau galutinio tikslo – Jeruzalės– užimti jiems nepavyko. Rietenos tarp kryžiuočių vadovų lėmė šio žygio nesėkmę.
Ketvirtasis žygis (1202 - 1204)
XIII a. pr. popiežius Inocentas III sušaukė Europą į naują kryžiaus žygį. Tačiau į žygį susirinkę kryžiuočiai Palestinos nė nepasiekė. Jie nusitaikė ne į musulmonus, o į krikščioniškąją Bizantiją. Šiame žygyje svarbią rolę suvaidino Venecijos pirkliai. Nors puolimo tikslu buvo pasirinktas Egiptas, bet pirkliai labiau buvo suinteresuoti sužlugdyti savo konkurentę Bizantiją, todėl įkalbėjo kryžiuočius pasukti į Konstantinopolį. 1204 m. žygeiviai užėmė Konstantinopolį ir sukūrė Lotynų imperiją. Jeruzalės karalystė, kaip ir Lotynų imperija, buvo feodalinė valstybė. Nemažą dalį imperijos gavo Venecijos pirkliai (Kretą, Rodo s., Eubojos s. ir kt.), tačiau ne visos Bizantijos valdos atiteko kryžiuočiams ir pirkliams. Imperijai nepriklausė šios graikų valstybės: Nikėjos imperija ir Epyro despotatas. 1261 m. Nikėjos imperatorius Michailas VIII užėmė Konstantinopolį. Europos feodalai buvo išvyti ir vėl atkurta Bizantija.
Vaikų žygis (1212)
Galų gale Prancūzijos karalius nusprendė sustabdyti šį beprasmingumą, įsakęs jauniesiems nedorėliams grįžti namo. Dalis vaikų pakluso įsakymui ir grįžo, bet didžioji dauguma neatkreipė dėmesio į karaliaus įsakymą ir greitai į šį fantastišką renginį įsitraukė ir suaugusieji. Be dvasininkų, amatininkų, valstiečių, prie vaikų prisijungė ir į doros kelią sugrįžę vagys bei nusikaltėliai. Žygis vis labiau augo ir stiprėjo. Jo priekyje berniukas – piemuo vežime, padabintame gražiausiais kilimais, apsuptas asmens sargybinių, o už jo 40 000 piligrimų. Priėję Marselį jie sulaukė dviejų vergų pardavėjų pasiūlymo nuvežti juos į Siriją. Taip daugelis iš jų pateko į vergiją, kuriems pavyko tęsti žygį greit suprato, kad jis buvo beprasmis ir turėjo grįžti namo.
Istorikai aršiai ginčijasi, ar Vaikų kryžiaus žygis buvo ar ne. Šis žygis yra apipintas legendų ir mitų, bet dauguma istorikų sutinka, kad vaikai buvo susirengę į žygį, bet nežinia, koks buvo jo rezultatas.
Penktasis žygis (1217–1221)
Penktasis kryžiaus žygis buvo nukreiptas prieš Egiptą. Žygis planuoti buvo pradėtas popiežiaus Inocento III dar 1213 m. . 1216 m. jam mirus, žygio organizaciją perėmė popiežius Honorijus III. Jis surinko kryžiuočių armiją, lydimą Leopoldo VI iš Austrijos ir Andrašo II iš Vengrijos. Jie puldinėjo Damską, Nablusą ir Bejsaną, apgulė, bet nesugebėjo iki galo užkariauti stipriausios musulmonų pilies – Tavoro. Po šios nesėkmės 1218 m. Andrašas grįžo į savo tėvynę.
Pakeisti vengrų į Palestiną atvyko Olandijos riteriai ir vokiečių pėstininkai. Buvo nuspręsta užkariauti Egiptiečių Damijatos pilį Nilo deltoje. Pilis buvo labai gerai įtvirtinta. Jos apgultis prasidėjo 1218 m. gegužės mėn. Šturmui naudodami specialius griaunančius sienas laivus ir kopėčias, kryžiuočiai užėmė Damijatos pilį. Sužinojęs apie tokią nelaimę, egiptiečių sultonas al-Adilis mirė. Jo sūnus al-Kamilis pasiūlė kryžiuočiams grąžinti pilį mainais į Jeruzalės ir kitų 1187 m. teritorijas, bet veikiami Pelagijaus jie atsisakė.
Pelagijus faktiškai vadovavo kryžiuočių armijai, suvienijo susiskaldžiusias kryžiuočių grupes ir užbaigė Damijatos pilies apgultį. 1219 m. lapkričio pradžioje Damijata buvo užimta ir apiplėšta. Pelagijaus kvietimo eiti į Kairą kryžiuočiai nepriėmė, suprasdami, kad jų jėgų Egiptui užkariauti neužteks. Viskas pasikeitė, kai 1221 m. į Damijatą atvyko būriai Pietų Vokietijos riterių. Ir vėl taikus al-Kamilio pasiūlymai buvo atmesti ir kryžiuočiai atnaujino savo puolimus. Bet al-Kamiliui į pagalbą atskubėjo jo broliai iš Sirijos. Tuomet jo kariuomenė dydžių susilygino su kryžiuočių. Liepos viduryje prasidėjo Nilo potvynis, tad kryžiuočių stovyklos buvo užtvindytos, o musulmonai iš anksto sugebėjo pasiruošti Nilo potvyniui. Kryžiuočiai paprašė taikos ir sultonas sutiko, nes labai bijojo mongolų ir nenorėjo rizikuoti. Pagal taikos sutartį kryžiuočiai paliko Damijetą ir grįžo į Europą.
Šeštasis žygis (1228 - 1229)
Vokietijos imperatorius Frydrichas II Gogenštaufenas ėmė vadovauti šeštajam kryžiaus žygiui. Anksčiau jis buvo atskirtas nuo bažnyčios popiežiaus Grigaliaus IX. Popiežius pavadino jį ne kryžiuočiu, o piratu, besiruošiančiu „pagrobti karalystę Šventojoje žemėje“. Frydricho žmona buvo Jeruzalės karaliaus duktė ir imperatorius ruošėsi tapti Jeruzalės valdovu. Kryžiaus žygio draudimas nesustabdė kryžiuočių ir jie sekė paskui imperatorių tikėdamiesi didelio grobio.
1228 m. vasarą Frydrychas išsilaipino Sirijoje. Čia jam pavyko įkalbėti al-Kamilį, kovojantį su Sirijos emyrais, atiduoti Jeruzalę ir kitas karalystės teritorijas mainais į pagalbą kovoje su priešais – kaip musulmonais, taip ir krykščionimis.
Kovo 18 d. kryžiuočiai be kovos atėjo į Jeruzalę. Vėliau imperatorius grįžo į Italiją, sutriuškino popiežiaus armiją, pasiustą prieš jį. Frydrichui pavyko įkalbėti Grigalių IX vėl priskirti imperatorių prie bažnyčios ir pripažinti sutartį su sultonu. Dėl Frydricho diplomatinių sugebėjimų ir nuolatinės kryžiuočių grėsmės, daromos al-Kamiliui, Jeruzalė atitekojiems [kryžiuočiams].
Septintasis žygis (1248 - 1254)
Septintąjį kryžiaus žygį organizavo ir jam vadovavo Prancūzijos karalius Liudvikas IX-asis.
Situacija Šventojoje žemėje buvo kritiška, kryžiuočių valstybėlės Palestinoje kabėjo ant plauko. 1248 m. rugpjūtį Liudvikas IX-asis išvyko į Egiptą su 100 laivų laivynu ir 35 tūkst. karių. Jo tikslas buvo paprastas – išsikelti Egipte, užimti pagrindinius šalies miestus ir vėliau juos išmainyti į musulmonų užimtas teritorijas Šventojoje žemėje. Tai jam iš pradžių sekėsi. Užėmęs įtvirtintą uostą Damjetą jis pradėjo Kairo puolimą, tačiau patvino Nilas ir tai sustabdė armijos judėjimą keletui mėnesių. Be to, kelią į Kairą pastojo stipriausia Al-Mansutros tvirtovė, pastatyta and siauro pusiasalio šalia didelės Nilo kilpos. Ilgus mėnesius trukusi apsiaustis baigėsi katastrofa. Musulmonai nugalėjo kryžiuočius, sudegino jų laivyną, tiekusį maisto produktus, be to, kryžiuočių stovykloje prasidėjo epidemijos, nes Nilu, kurio vandenį kariai gėrė, plaukė tūkstančiai lavonų. Ekspedicija žlugo, Liudvikas, pats užsikrėtęs kažkokia liga, turėjo trauktis į Damjetą, tačiau su kukliais savo armijos likučiais buvo paimtas į nelaisvę. Už jo išlaisvinimą teko sumokėti milžinišką pinigų sumą.
Aštuntasis žygis (1270)
Aštuntąjį kryžiaus žygį, kaip ir septintąjį pradėjo karalius Liudvikas IX. Liudvikas IX buvo įkalbėtas jo brolio Čarlzo Anžu užpulti Tunisą, kad jis galėtų vadovauti Tuniso uostams ir po kurio laiko lengviau užkariauti Egiptą. Bet atvykus į Afriką didžioji dalis kariuomenės žuvo dėl prasidėjusio maro. Pats Liudvikas IX mirė rugpjūčio 25 dieną ir armijos vadovu paliko savo brolį Čarlzą. Paskutinis Liudviko žodis buvo „Jeruzalė“.
Aštuntąjį kryžiaus žygį galima pavadinti sėkmingu, kadangi Čarlzui pavyko užmegzti prekybinius santykius su Tunisu, nors užpulti ir užimti miesto dėl karių mirčių buvo neįmanoma.
Devintasis kryžiaus žygis
Buvo surengtas ir devintasis kryžiaus žygis, bet jis buvo nesėkmingas. Jį net galima būtų priskirti prie aštuntojo. Po aštuntojo žygio nesėkmės į pagalbą Čarlzo Anžu armijai atskubėjo princas Eduardas iš Anglijos. Bet Čarlzas, nors ir buvo laikomas žiauriu žmogumi, nebuvo nusiteikęs toliau kariauti. Nieko nepešęs ir sužinojęs, kad jo tėvas mirė, princas Eduardas grįžo į Angliją.